Darbinio susirinkimo metu vadovas paprašo kiekvieno komandos nario trumpai pristatyti savo savaitės rezultatus. Kol eilė pamažu artėja prie jūsų, širdis pradeda plakti taip stipriai, tarsi būtumėte užbėgę į penktą aukštą, delnai sudrėksta, o galvoje dingsta visos iš anksto paruoštos frazės. Arba kita situacija: gaunate kvietimą į kolegų vakarėlį ir, nors norėtumėte palaikyti gerus santykius, jau prieš kelias dienas pradedate galvoti pasiteisinimą, kodėl negalėsite atvykti. Tokias būsenas išgyvenantys žmonės dažnai save vadina tiesiog nedrąsiais arba uždarais, tačiau psichologijoje šis reiškinys įvardijamas kaip socialinis nerimas.
Introversija, drovumas ar socialinis nerimas: kur slypi skirtumas?
Šios trys sąvokos kasdienėje kalboje dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau jos apibrėžia visiškai skirtingus psichologinius mechanizmus. Plačiau apie asmenybės polius – straipsnyje introvertas, ekstravertas ar ambivertas :
- Introversija yra įgimtas asmenybės bruožas. Introvertai puikiai geba bendrauti, vesti derybas ar skaityti pranešimus, tačiau intensyvus socialinis kontaktas išeikvoja jų energiją. Jie renkasi laiką vienumoje todėl, kad ramybė jiems teikia malonumą ir padeda atsistatyti.
- Drovumas yra švelnesnė socialinio atsargumo forma. Drovus žmogus naujoje kompanijoje iš pradžių jaučiasi nedrąsiai ir kalba mažiau, tačiau apsipratęs su aplinka per keliasdešimt minučių atsipalaiduoja ir įsitraukia į bendravimą.
- Socialinis nerimas yra baimės ir streso reakcija. Šią būseną patiriantis žmogus dažnai nori bendrauti, kurti santykius ir būti priimtas, tačiau jį paralyžiuoja intensyvi baimė pasirodyti netinkamai, nusišnekėti ar būti sukritikuotam. Buvimas vienumoje pasirenkamas kaip apsisaugojimas nuo emocinio skausmo, o po tokio atsitraukimo dažnai lydi vienišumo ir kaltės jausmas.
Trys socialinio nerimo kryptys: kur kyla didžiausia įtampa?
Remiantis gydytojo psichiatro dr. Michaelio Liebowitzo ir psichologo dr. Richardo Heimbergo tyrimais, socialinis nerimas nėra vienalytis – skirtingiems žmonėms jis suaktyvėja skirtingose situacijose.
1. Neigiamo įvertinimo ir kritikos baimė
- Kaip pasireiškia: tai pamatinė socialinio nerimo ašis. Žmogui atrodo, kad aplinkiniai nuolat jį stebi, vertina jo išvaizdą, žodžius ir ieško trūkumų. Bendraudamas toks asmuo stengiasi būti itin mandagus, pritaria kitiems ir vengia išsakyti savo tikrąją nuomonę, kad tik nesukeltų nepasitenkinimo. Tai glaudžiai siejasi ir su sąlygine saviverte , kai asmeninė vertė priklauso nuo kitų reakcijų.
- Poveikis: net ir po visiškai sklandaus pokalbio smegenys įjungia vadinamąją analizę po įvykio (angl. post-event processing). Žmogus valandų valandas mintyse kartoja savo pasakytas frazes ir graužiasi dėl smulkmenų, kurių pašnekovai net nepastebėjo – panašiai kaip perteklinio mąstymo cikle.
2. Viešojo kalbėjimo ir dėmesio centro įtampa
- Kaip pasireiškia: šio tipo žmonės gali laisvai ir šiltai bendrauti su kolegomis prie kavos puodelio, tačiau patiria stiprų stresą, kai tenka atsidurti formalaus dėmesio centre – pristatyti projektą, kalbėti per susirinkimą, laikyti egzaminą ar tiesiog dirbti, kai kažkas stebi jų ekraną.
- Poveikis: kyla staigi fiziologinė organizmo reakcija (raudonis, prakaitavimas, balso drebėjimas, širdies permušimai). Labiausiai gąsdina ne pati užduotis, o baimė, kad auditorija pamatys šiuos išorinius jaudulio požymius. Dėl to žmonės dažnai atsisako paaukštinimų ir vengia lyderystės.
3. Neformalių socialinių situacijų vengimas
- Kaip pasireiškia: paradoksalu, bet dalis žmonių gali perskaityti paruoštą pranešimą scenoje, nes ten galioja aiškios taisyklės, tačiau jaučia paniką per neformalią renginio dalį. Jiems sunkiausia užmegzti ir palaikyti lengvus, niekuo neįpareigojančius pokalbius (angl. small talk), skambinti telefonu nepažįstamiems asmenims ar eiti į vakarėlius.
- Poveikis: norėdamas paslėpti sutrikimą, žmogus renginiuose griebiasi apsauginio elgesio – nuolat žiūri į telefono ekraną, stovi kampe arba apskritai nustoja priimti kvietimus, taip pamažu izoliuodamas save nuo socialinio ir profesinio tinklo.
