Daugumai mūsų diena prasideda vienodai: suskamba žadintuvas, ir dar neišlipę iš lovos automatiškai tiesiame ranką prie telefono. Patikriname socialinius tinklus, naujienų portalus, el. paštą. Dažnai sau sakome, kad tiesiog norime sužinoti nakties naujienas. Visgi po šiuo nekaltu rytiniu įpročiu dažnai slepiasi kur kas gilesnis psichologinis mechanizmas – baimė kažką praleisti, populiariai vadinama FOMO (angl. Fear Of Missing Out).
Skaičiai, kurie verčia susimąstyti
Kasmet atliekamos pasaulinės „DataReportal“ skaitmeninės apžvalgos duomenimis, 2024 metais vidutinis žmogus internete kasdien praleidžia apie 6 valandas ir 40 minučių, o didžioji šio laiko dalis atitenka išmaniesiems telefonams. Tai reiškia, kad ketvirtadalį paros (ir beveik pusę savo aktyvaus laiko) atiduodame ekranams. Toks masinis technologijų vartojimas yra precedento neturintis reiškinys, kuris tiesiogiai keičia tai, kaip mes bendraujame, ilsimės ir priimame informaciją.
Iliuzija, kad visi kiti gyvena geriau
FOMO fenomenas nėra naujas. Žmonės visada norėjo jaustis bendruomenės dalimi ir bijojo būti atstumti. Tačiau išmanieji įrenginiai ir socialiniai tinklai šią natūralią baimę pavertė masiniu reiškiniu. Skaitmeninėje erdvėje matome kruopščiai atrinktus, geriausius kitų gyvenimo momentus – tobulas atostogas, profesinius pasiekimus, jaukius vakarėlius.
Kai savo kasdienybę – su visa jos rutina, nuovargiu ir buitimi – lyginame su kito žmogaus „parodomuoju“ turiniu, natūraliai atsiranda nepasitenkinimas savo gyvenimu ir sumažėja subjektyvaus laimės jausmo . Jei pamatote nuotrauką, kurioje jūsų bičiuliai leidžia laiką be jūsų, smegenys tai gali interpretuoti kaip socialinės atskirties grėsmę. Būtent šis nerimas skatina nuolat atnaujinti naujienų srautą, ieškant patvirtinimo, kad vis dar esame įvykių sūkuryje.
„Popkorno smegenys“ ir prarastas dėmesys
Nuolatinis informacijos vartojimas keičia mūsų įpročius. Socialiniai tinklai sukurti taip, kad nuolat stimuliuotų smegenų atlygio sistemą dopaminu. Kiekvienas naujas „patiktukas“, žinutė ar trumpas vaizdo įrašas suteikia greitą pasitenkinimo dozę.
Ilgainiui smegenys pripranta prie šio didelio greičio ir nuolatinės stimuliacijos. Šis reiškinys neurologijoje kartais vadinamas „popkorno smegenimis“ – mintys šokinėja greitai ir be perstojo, ieškodamos naujo dirgiklio. Dėl to tampa neįtikėtinai sunku perskaityti ilgą straipsnį, išklausyti pašnekovą be pertraukimo ar žiūrėti filmą nepaėmus į rankas telefono.
