Atsigulate į lovą po ilgos darbo dienos arba tiesiog bandote susikaupti ties svarbia užduotimi, tačiau jūsų smegenys staiga įjungia aukščiausią pavarą. Galvoje pradeda suktis prieš kelias dienas vykęs pokalbis su vadovu, neatsakytas el. laiškas arba staiga iškilęs nerimas dėl artėjančių metų finansų. Jūs analizuojate kiekvieną žodį, svarstote alternatyvas, ieškote paslėptų prasmių ir po valandos jaučiatės visiškai išsekę, nors fiziškai net nepakilote iš vietos. Šis procesas psichologijoje vadinamas pertekliniu mąstymu (angl. overthinking) – būsena, kai natūralus žmogaus gebėjimas analizuoti ir planuoti atsisuka prieš jį patį.
Savirefleksija ar minčių spąstai: kur baigiasi konstruktyvus mąstymas?
Gebėjimas apmąstyti praeities patirtis ir planuoti ateitį yra viena didžiausių žmogaus proto stiprybių. Visgi riba tarp sveikos savirefleksijos ir varginančio minčių sukimo rate yra labai plona. Esminis skirtumas slypi procesų tiksle ir rezultate.
Konstruktyvus mąstymas yra kryptingas. Jo metu įvertiname situaciją, padarome išvadas, priimame sprendimą arba sudarome veiksmų planą, po kurio įtampa sumažėja. Perteklinis mąstymas yra neproduktyvus, pasikartojantis negatyvių minčių ciklas. Žmogus vėl ir vėl grįžta prie tų pačių klausimų, į kuriuos dažniausiai nėra vieno atsakymo, o vienintelis šio proceso rezultatas – padidėjęs nerimas, savigrauža ir emocinis nuovargis. Tokie ciklai dažnai maitinasi kognityvinėmis mąstymo klaidomis – automatiniu faktų iškraipymu, kuris situaciją nudažo blogiau, nei ji yra iš tikrųjų.
Trys perteklinio mąstymo formos: kur įstringa mūsų protas?
Nors išoriškai šis procesas atrodo vienodai – žmogus yra paskendęs savo mintyse ir atrodo atsiribojęs – kognityvinėje psichologijoje išskiriamos trys skirtingos kryptys, kuriomis juda įkyrios mintys.
1. Praeities ruminacija (įstrigimas tame, kas įvyko)
Kaip pasireiškia: terminą ruminacija išpopuliarino Jeilio universiteto psichologė dr. Susan Nolen-Hoeksema. Pažodžiui jis reiškia maisto gromuliavimą – procesą, kai skrandžio turinys nuolat grąžinamas kramtyti iš naujo. Psichologijoje tai pasireiškia kompulsyviu praeities įvykių, klaidų, gėdingų situacijų ar nuoskaudų sukimu galvoje. Žmogus nuolat klausia savęs: „kodėl aš taip pasakiau?“, „ką kiti apie mane pagalvojo?“, „kas būtų, jei būčiau pasielgęs kitaip?“.
Poveikis: kadangi praeities pakeisti neįmanoma, šis procesas neduoda jokios praktinės naudos. Jis tik palaiko aktyvią kaltės ir gėdos emociją, mažina savivertę ir blokuoja gebėjimą spręsti dabartines problemas.
2. Ateities nerimas ir katastrofizavimas (grėsmių modeliavimas)
Kaip pasireiškia: šio tipo žmonių protas nuolat gyvena ateityje, kurdamas sudėtingus ir dažniausiai negatyvius scenarijus. Pagrindinis šio mąstymo variklis yra klausimas „o kas, jeigu...“. Prieš pokalbį, kelionę ar naują projektą smegenys automatiškai sugeneruoja dešimtis būdų, kaip viskas gali pakrypti į blogąją pusę. Netgi smulkus netikėtumas, pavyzdžiui, vėluojanti partnerio žinutė, išprovokuoja grandininę bauginančių prielaidų reakciją.
Poveikis: žmogaus smegenys sunkiai atskiria realią fizinę grėsmę nuo ryškiai įsivaizduojamo scenarijaus. Todėl modeliuodami ateities katastrofas, jūs verčiate savo kūną išskirti streso hormonus (kortizolį ir adrenaliną) čia ir dabar. Tai veda į lėtinę raumenų įtampą, virškinimo sutrikimus ir nemigą – simptomus, kurie dažnai sutampa su lėtiniu stresu .
3. Sprendimų paralyžius (hiperanalizė)
Kaip pasireiškia: tai būsena, kai baimė suklysti tampa stipresnė už norą veikti. Susidūręs su pasirinkimu – nuo buitinio pirkinio iki karjeros krypties – žmogus panyra į nesibaigiantį informacijos rinkimą, atsiliepimų skaitymą bei pliusų ir minusų svėrimą. Kiekviena nauja detalė sukelia dar daugiau abejonių. Net ir priėmus sprendimą, ramybė neateina: protas toliau analizuoja, ar atmestas variantas nebūtų buvęs geresnis.
Poveikis: nuolatinė hiperanalizė išeikvoja didžiulį kiekį kognityvinės (susijusios su mąstymo ir informacijos apdorojimo procesais) energijos. Dėl šios priežasties pradedami atidėlioti svarbūs darbai, praleidžiamos galimybės, o kasdieniai sprendimai tampa sunkia psichologine našta. Jei delsimas tampa įpročiu, verta pažvelgti ir į prokrastinacijos tipus – dažnai už sprendimų paralyžiaus slypi baimė suklysti arba perfekcionizmas.
