Eiti prie turinio

Verta žinoti

Pasirinkimo paralyžius ir baimė suklysti: 4 sprendimų priėmimo stiliai

Autorius: Tester.lt redakcija

Kodėl gausybė galimybių sukelia neryžtingumą ir sprendimų nuovargį? Sužinokite, kas yra FOBO, kuo skiriasi 4 sprendimų priėmimo stiliai ir kaip greičiau apsispręsti.

Svarbiausi akcentai

  • Psichologo Barry Schwartzo tyrimai rodo, kad žmonės, ieškantys „pakankamai gero“ varianto, patiria mažiau streso ir yra labiau patenkinti savo sprendimais nei tie, kurie visada vaikosi tobulo pasirinkimo.
  • Geresnio varianto praleidimo baimė (FOBO) priverčia be galo lyginti alternatyvas ir sukelia abejones net tada, kai sprendimas jau priimtas.
  • Neryžtingumas ir impulsyvumas dažnai kyla iš tos pačios priežasties – sunkumo išbūti neapibrėžtumo įtampoje ir baimės prisiimti atsakomybę už galimą klaidą.
  • Sprendimų nuovargį sumažina iš anksto apibrėžti atrankos kriterijai, informacijos paieškos laiko ribojimas ir grįžtamų bei negrįžtamų sprendimų atskyrimas.
Moteris tarp dviejų šviečiančių ekranų: viename varnelės, kitame žvaigždės — sprendimų priėmimo stiliai ir pasirinkimo paralyžius

Ilgą laiką buvo manoma, kad kuo daugiau pasirinkimo variantų turi žmogus, tuo didesnę laisvę ir pasitenkinimą jis jaučia. Vis dėlto kasdienė patirtis rodo kitokį vaizdą. Galimybė rinktis iš šimto filmų, dešimčių darbo krypčių ar tūkstančių prekių internete dažnai sukelia ne džiaugsmą, o keistą sąstingį, nerimą ir protinį nuovargį.

Neryžtingumas retai reiškia charakterio silpnumą. Dažniausiai tai yra natūrali smegenų reakcija į informacijos perteklių, išaugusius lūkesčius sau ir baimę padaryti klaidą. Supratus, kaip veikia pagrindiniai sprendimų priėmimo mechanizmai, galima nustoti švaistyti energiją abejonėms ir susigrąžinti vidinį aiškumą.

Pasirinkimo paradoksas: optimalus sprendėjas prieš tobulumo ieškotoją

Amerikiečių psichologas dr. Barry Schwartzas knygoje „Pasirinkimo paradoksas“ (angl. The Paradox of Choice) atskleidė, kad pagal santykį su pasirinkimais žmones galima suskirstyti į dvi pagrindines kryptis: pakankamo rezultato ieškotojus (angl. satisficers) ir maksimalistus (angl. maximizers).

Optimalus sprendėjas (pakankamo rezultato ieškotojas) prieš rinkdamasis aiškiai žino savo pagrindinius kriterijus. Pavyzdžiui, ieškodamas darbo ar pirkdamas kompiuterį, jis įsivardija tris ar keturis svarbiausius reikalavimus. Kai tik randa variantą, kuris šiuos kriterijus atitinka, jis priima sprendimą, užverčia paiešką ir ramiai juda toliau. Jam nerūpi, ar kažkur egzistuoja dar šiek tiek geresnis variantas.

Tobulumo ieškotojas (maksimalistas) negali sustoti tol, kol neįsitikina, kad patikrino visas įmanomas alternatyvas. Net ir radęs puikų variantą, jis toliau skaito atsiliepimus, lygina lenteles ir abejoja. Tyrimai atskleidė paradoksą: nors maksimalistai kartais iš tiesų išsirenka techniškai šiek tiek geresnį variantą, psichologiškai jie jaučiasi kur kas blogiau. Kuo daugiau alternatyvų žmogus peržiūri, tuo labiau išauga jo lūkesčiai ir tuo stipriau jis gailisi dėl tų savybių, kurias turėjo atmesti pasirinkimai.

Keturi sprendimų priėmimo stiliai kasdienybėje

Sprendimų psichologijoje (pagal dr. Scoto Bruce’o modelį) šalia optimalaus ir maksimalistinio požiūrio išryškėja dar dvi kryptys – vengimas ir impulsyvumas. Kiekvieno žmogaus profilyje šie keturi stiliai susipina skirtingomis proporcijomis.

1. Optimalus ir pragmatiškas stilius

Tai brandžiausia ir mažiausiai energijos eikvojanti strategija. Žmogus geba atskirti pirmaeilius sprendimus nuo smulkmenų. Antraeiliams klausimams jis skiria vos kelias minutes, o svarbiems sprendimams surenka pakankamai duomenų ir prisiima atsakomybę, suprasdamas, kad absoliutaus tikrumo gyvenime nebūna.

2. Tobulumo paieška ir FOBO

Šį stilių valdo vadinamasis FOBO reiškinys (angl. Fear of a Better Option – geresnio varianto praleidimo baimė). Žmogui sunku įsipareigoti vienai krypčiai, vienam projektui ar net savaitgalio planui, nes įsipareigojimas reiškia visų kitų durų uždarymą. Toks sprendėjas išoriškai atrodo labai atsakingas ir analitiškas, tačiau viduje nuolat kovoja su išsekimu nuo nesibaigiančio variantų svėrimo.

3. Sprendimų atidėliojimas ir pasirinkimo paralyžius

Kai sprendimas tampa per glaudžiai susijęs su baime suklysti ar nuvilti kitus, psichika įjungia gynybinį stabdį. Žmogus atidėlioja atsakymą, prašo vis naujų patarimų iš draugų ar kolegų ir nesąmoningai laukia, kol terminas praeis arba aplinkybės viską išspręs už jį. Toks atsakomybės vengimas trumpam sumažina nerimą, bet ilgainiui sukelia stiprų bejėgiškumo ir įstrigimo jausmą (tai glaudžiai siejasi ir su bendrais įpročiais, kuriuos nagrinėja mūsų prokrastinacijos tipo testas bei straipsnis apie prokrastinacijos tipus ).

4. Impulsyvus sprendimų stilius

Iš pirmo žvilgsnio impulsyvus žmogus atrodo kaip visiška neryžtingo žmogaus priešingybė, tačiau psichologinė šio elgesio šaknis dažnai yra ta pati – žema neapibrėžtumo tolerancija. Kai situacija neaiški, kyla tokia stipri vidinė įtampa, kad žmogus griebia pirmą pasitaikiusį variantą vien tam, kad nebereikėtų galvoti. Greitis čia tampa būdu pabėgti nuo nerimo, tačiau vėliau tenka eikvoti laiką skubotų sprendimų pasekmėms taisyti.

Kodėl atidėliojame sprendimus: klaidų baimė ir sprendimų nuovargis

Kiekvienas pasirinkimas reikalauja protinio darbo ir eikvoja prefrontalinės smegenų žievės resursus. Psichologas Roy’us Baumeisteris šį reiškinį pavadino sprendimų nuovargiu (angl. decision fatigue). Kai per dieną priimame daugybę smulkių sprendimų ir nuolat šokinėjame tarp informacijos srautų (ką puikiai parodo skaitmeninės priklausomybės ir FOMO testas bei straipsnis apie skaitmeninį nuovargį ir FOMO ), vakarop smegenys tiesiog nebeturi energijos sverti argumentų. Pavargęs protas visada renkasi vieną iš dviejų kelių: arba visiškai sustoja ir atideda sprendimą rytojui, arba veikia impulsyviai.

Kita svarbi kliūtis yra vadinamoji nuostolių baimė. Žmogaus psichika galimą praradimą ar klaidą išgyvena dvigubai stipriau nei tokios pat vertės laimėjimą. Todėl keičiant darbą, gyvenamąją vietą ar santykius, smegenys automatiškai sureikšmina tai, ką galime prarasti, ir nuvertina naujas galimybes (tokius mąstymo iškraipymus padeda atpažinti proto spąstų ir mąstymo klaidų testas bei apžvalga apie kognityvines klaidas ).

Mitai ir realybė apie sprendimų priėmimą

  • Mitas: „Kuo ilgiau rinksiesi ir analizuosi, tuo geresnį sprendimą priimsi.“
    Realybė: Tyrimai rodo, kad surinkus pagrindinę informaciją (apie 60–70 procentų duomenų), papildomas laikas sprendimo kokybės beveik nebedidina – jis tik augina nerimą ir abejones.
  • Mitas: „Geras sprendimas yra tas, dėl kurio nekyla jokių abejonių.“
    Realybė: Renkantis tarp dviejų svarbių gyvenimo krypčių, abejonės ir lengvas gailestis dėl atmesto varianto yra visiškai normali būsena. Laukti momento, kai dings visas nerimas, reiškia niekada nepriimti sprendimo.
  • Mitas: „Neryžtingumas yra įgimta savybė, kurios neįmanoma pakeisti.“
    Realybė: Sprendimų priėmimas yra įgūdis. Įvedus aiškius apribojimus ir sumažinus reikalavimus sau, smegenys greitai išmoksta veikti ryžtingiau.

Praktiniai žingsniai, padedantys greičiau priimti sprendimus

  1. Atskirkite „dvipusius“ ir „vienpusius“ sprendimus. Šią taisyklę išpopuliarino „Amazon“ įkūrėjas Jeffas Bezosas. Dauguma gyvenimo sprendimų yra dvipusės durys: jei pasirinkote netinkamą kursą, prekę ar projektą, galite grįžti atgal ir pakoreguoti kryptį. Tokius sprendimus priimkite greitai. Ilgą analizę palikite tik tiems retiems sprendimams, kurių atšaukti neįmanoma.
  2. Taikykite „3 variantų ir laiko limito“ taisyklę. Jei esate linkę į tobulumo paiešką, prieš atidarydami naršyklę nuspręskite, kad išsirinksite tris geriausius variantus ir sprendimą priimsite per 20 minučių (arba iki konkrečios savaitės dienos, jei sprendimas didelis).
  3. Išrašykite dilemą į struktūrą. Kai mintys sukasi ratu ir apima pasirinkimo paralyžius, nustokite sprendimą sukti galvoje. Atsidarykite mūsų interaktyvų Dekarto kvadrato įrankį ir raštu atsakykite į keturis klausimus: kas nutiks, jei tai padarysiu, kas nutiks, jei to nepadarysiu, ir ko neteksiu abiem atvejais. Vaizdas ekrane akimirksniu sumažina emocinę įtampą.
  4. Impulsyvumą stabdykite „vienos nakties“ taisyklę. Jei žinote, kad sprendimus priimate per greitai, susitarkite su savimi, kad bet kokiam didesniam pirkiniui ar įsipareigojimui duosite atsakymą tik kitą rytą.

Kada lėtinis neryžtingumas rodo gilesnį išsekimą?

Kartais staiga atsiradęs nesugebėjimas apsispręsti net dėl paprasčiausių buitinių dalykų (ką apsirengti, ką valgyti ar nuo kurio darbo pradėti dieną) nėra charakterio bruožas. Tai gali būti ženklas, kad jūsų nervų sistema yra stipriai išsekusi. Jei neryžtingumą lydi nuolatinis jėgų trūkumas, apatija, miego sutrikimai ar įkyrus nerimas, verta pasikonsultuoti su psichologu ar gydytoju, kad įvertintumėte bendrą emocinio perdegimo ar nerimo lygį.

Įsivertinkite savo sprendimų priėmimo stilių

Norėdami aiškiai pamatyti, kas labiausiai stabdo ar iškreipia jūsų pasirinkimus kasdienybėje, atlikite mūsų nemokamą sprendimų priėmimo stiliaus ir neryžtingumo testą . Atsakę į 16 trumpų klausimų, sužinosite savo keturių krypčių profilį ir galėsite sugeneruoti asmeninę profilio analizę.

Šaltiniai

  • Schwartz, B. (2004). The Paradox of Choice: Why More Is Less. Ecco / HarperCollins.
  • Scott, S. G., & Bruce, R. A. (1995). Decision-making style: The development and assessment of a new measure. Educational and Psychological Measurement.
  • McGinnis, P. J. (2020). Fear of Missing Out: Practical Decision-Making in a World of Overwhelming Choice. Sourcebooks.
  • Baumeister, R. F., & Tierney, J. (2011). Willpower: Rediscovering the Greatest Human Strength. Penguin Press.
Didžiojo penketo (Big Five) asmenybės testas: 5 pagrindinių asmenybės bruožų iliustracija
Asmenybės

„Didysis penketas“ (Big Five): mokslu paremtas asmenybės testas – ką jis atskleidžia?

Daugelis populiarių testų žmones bando priskirti vienam iš 16 asmenybės tipų (kaip MBTI) ar net suskirstyti pagal spalvas ar gyvūnus. Tačiau akademinėje psichologijoje pripažįstamas visai kitas standartas – Didysis penketas (Big Five, OCEAN). Ši apžvalga paaiškina, ką iš tiesų reiškia penkios asmenybės dimensijos.

Skaityti straipsnį
Emocinio intelekto (EQ) testas: gebėjimo atpažinti ir valdyti savo emocijas iliustracija
Asmenybės

Emocinis intelektas (EQ): kodėl vien IQ nebepakanka sėkmei

Aukštas intelektas gali padėti gauti svajonių darbą, tačiau būtent emocinis intelektas lems, kaip jums seksis jame išsilaikyti, tvarkytis su stresu ir kurti ryšius. Sužinokite, kodėl šis įgūdis yra būtinas sėkmei.

Skaityti straipsnį

Kitas atradimas

Norite dar vieno atradimo?

Jei dar nežinote, kur toliau — tegul atsitiktinumas parenka netikėtą testą jums.

Vienas paspaudimas — vienas netikėtas testas.