Ilgą laiką buvo manoma, kad kuo daugiau pasirinkimo variantų turi žmogus, tuo didesnę laisvę ir pasitenkinimą jis jaučia. Vis dėlto kasdienė patirtis rodo kitokį vaizdą. Galimybė rinktis iš šimto filmų, dešimčių darbo krypčių ar tūkstančių prekių internete dažnai sukelia ne džiaugsmą, o keistą sąstingį, nerimą ir protinį nuovargį.
Neryžtingumas retai reiškia charakterio silpnumą. Dažniausiai tai yra natūrali smegenų reakcija į informacijos perteklių, išaugusius lūkesčius sau ir baimę padaryti klaidą. Supratus, kaip veikia pagrindiniai sprendimų priėmimo mechanizmai, galima nustoti švaistyti energiją abejonėms ir susigrąžinti vidinį aiškumą.
Pasirinkimo paradoksas: optimalus sprendėjas prieš tobulumo ieškotoją
Amerikiečių psichologas dr. Barry Schwartzas knygoje „Pasirinkimo paradoksas“ (angl. The Paradox of Choice) atskleidė, kad pagal santykį su pasirinkimais žmones galima suskirstyti į dvi pagrindines kryptis: pakankamo rezultato ieškotojus (angl. satisficers) ir maksimalistus (angl. maximizers).
Optimalus sprendėjas (pakankamo rezultato ieškotojas) prieš rinkdamasis aiškiai žino savo pagrindinius kriterijus. Pavyzdžiui, ieškodamas darbo ar pirkdamas kompiuterį, jis įsivardija tris ar keturis svarbiausius reikalavimus. Kai tik randa variantą, kuris šiuos kriterijus atitinka, jis priima sprendimą, užverčia paiešką ir ramiai juda toliau. Jam nerūpi, ar kažkur egzistuoja dar šiek tiek geresnis variantas.
Tobulumo ieškotojas (maksimalistas) negali sustoti tol, kol neįsitikina, kad patikrino visas įmanomas alternatyvas. Net ir radęs puikų variantą, jis toliau skaito atsiliepimus, lygina lenteles ir abejoja. Tyrimai atskleidė paradoksą: nors maksimalistai kartais iš tiesų išsirenka techniškai šiek tiek geresnį variantą, psichologiškai jie jaučiasi kur kas blogiau. Kuo daugiau alternatyvų žmogus peržiūri, tuo labiau išauga jo lūkesčiai ir tuo stipriau jis gailisi dėl tų savybių, kurias turėjo atmesti pasirinkimai.
Keturi sprendimų priėmimo stiliai kasdienybėje
Sprendimų psichologijoje (pagal dr. Scoto Bruce’o modelį) šalia optimalaus ir maksimalistinio požiūrio išryškėja dar dvi kryptys – vengimas ir impulsyvumas. Kiekvieno žmogaus profilyje šie keturi stiliai susipina skirtingomis proporcijomis.
1. Optimalus ir pragmatiškas stilius
Tai brandžiausia ir mažiausiai energijos eikvojanti strategija. Žmogus geba atskirti pirmaeilius sprendimus nuo smulkmenų. Antraeiliams klausimams jis skiria vos kelias minutes, o svarbiems sprendimams surenka pakankamai duomenų ir prisiima atsakomybę, suprasdamas, kad absoliutaus tikrumo gyvenime nebūna.
2. Tobulumo paieška ir FOBO
Šį stilių valdo vadinamasis FOBO reiškinys (angl. Fear of a Better Option – geresnio varianto praleidimo baimė). Žmogui sunku įsipareigoti vienai krypčiai, vienam projektui ar net savaitgalio planui, nes įsipareigojimas reiškia visų kitų durų uždarymą. Toks sprendėjas išoriškai atrodo labai atsakingas ir analitiškas, tačiau viduje nuolat kovoja su išsekimu nuo nesibaigiančio variantų svėrimo.
3. Sprendimų atidėliojimas ir pasirinkimo paralyžius
Kai sprendimas tampa per glaudžiai susijęs su baime suklysti ar nuvilti kitus, psichika įjungia gynybinį stabdį. Žmogus atidėlioja atsakymą, prašo vis naujų patarimų iš draugų ar kolegų ir nesąmoningai laukia, kol terminas praeis arba aplinkybės viską išspręs už jį. Toks atsakomybės vengimas trumpam sumažina nerimą, bet ilgainiui sukelia stiprų bejėgiškumo ir įstrigimo jausmą (tai glaudžiai siejasi ir su bendrais įpročiais, kuriuos nagrinėja mūsų prokrastinacijos tipo testas bei straipsnis apie prokrastinacijos tipus ).
4. Impulsyvus sprendimų stilius
Iš pirmo žvilgsnio impulsyvus žmogus atrodo kaip visiška neryžtingo žmogaus priešingybė, tačiau psichologinė šio elgesio šaknis dažnai yra ta pati – žema neapibrėžtumo tolerancija. Kai situacija neaiški, kyla tokia stipri vidinė įtampa, kad žmogus griebia pirmą pasitaikiusį variantą vien tam, kad nebereikėtų galvoti. Greitis čia tampa būdu pabėgti nuo nerimo, tačiau vėliau tenka eikvoti laiką skubotų sprendimų pasekmėms taisyti.
Kodėl atidėliojame sprendimus: klaidų baimė ir sprendimų nuovargis
Kiekvienas pasirinkimas reikalauja protinio darbo ir eikvoja prefrontalinės smegenų žievės resursus. Psichologas Roy’us Baumeisteris šį reiškinį pavadino sprendimų nuovargiu (angl. decision fatigue). Kai per dieną priimame daugybę smulkių sprendimų ir nuolat šokinėjame tarp informacijos srautų (ką puikiai parodo skaitmeninės priklausomybės ir FOMO testas bei straipsnis apie skaitmeninį nuovargį ir FOMO ), vakarop smegenys tiesiog nebeturi energijos sverti argumentų. Pavargęs protas visada renkasi vieną iš dviejų kelių: arba visiškai sustoja ir atideda sprendimą rytojui, arba veikia impulsyviai.
Kita svarbi kliūtis yra vadinamoji nuostolių baimė. Žmogaus psichika galimą praradimą ar klaidą išgyvena dvigubai stipriau nei tokios pat vertės laimėjimą. Todėl keičiant darbą, gyvenamąją vietą ar santykius, smegenys automatiškai sureikšmina tai, ką galime prarasti, ir nuvertina naujas galimybes (tokius mąstymo iškraipymus padeda atpažinti proto spąstų ir mąstymo klaidų testas bei apžvalga apie kognityvines klaidas ).