Daugelis žmonių savo polinkį į perfekcionizmą ilgą laiką vertina kaip privalumą. Darbo pokalbiuose ir kasdieniuose pokalbiuose frazė „esu perfekcionistas“ dažnai skamba kaip paslėptas komplimentas sau, reiškiantis kruopštumą, atsakingumą ir aukštą kokybės kartelę. Kol žmogus jaunas ir turi daug fizinių jėgų, toks vidinis spaudimas iš tiesų padeda pasiekti gerų pažymių, karjeros įvertinimų ir aplinkinių pagarbos.
Vis dėlto ilgainiui ši strategija pradeda strigti. Kai aukšti standartai susipina su griežtu vidiniu kritiku, jie nustoja padėti ir tampa pagrindiniu lėtinio nerimo, darbų atidėliojimo bei emocinio išsekimo šaltiniu. Psichologijos mokslas labai aiškiai atskiria sveiką norą tobulėti nuo varginančio perfekcionizmo, kuris laiko žmogaus nervų sistemą nuolatinėje įtampoje.
Kur baigiasi sveikas meistriškumas ir prasideda perfekcionizmas?
Kanados psichologai dr. Paulas Hewittas ir dr. Gordonas Flettas, dešimtmečius tyrinėję aukštų standartų psichologiją, pastebėjo, kad du išoriškai vienodai kruopštūs žmonės gali vadovautis visiškai skirtingais vidiniais motyvais. Riba tarp sveiko meistriškumo ir perfekcionizmo eina per tai, kaip žmogus reaguoja į klaidas ir iš kur kyla jo motyvacija.
Sveikas meistriškumas yra orientuotas į augimą ir patį procesą. Toks žmogus kelia sau ambicingus tikslus, nes jam įdomu išbandyti savo galimybes, perprasti naujus įgūdžius ir sukurti kokybišką rezultatą. Jei pirminis planas nepavyksta arba darbe įsivelia netikslumas, jis jaučia natūralų apgailestavimą, tačiau nesėkmės nesieja su savo kaip asmenybės verte. Klaida jam tampa naudinga pamoka, leidžiančia pakoreguoti kryptį ir judėti toliau.
Gynybinis perfekcionizmas veikia kaip apsauginis šarvas. Pagrindinis jo variklis yra baimė pasirodyti nepakankamam, sulaukti kritikos, patirti gėdą arba prarasti aplinkinių palankumą. Tokiam žmogui joks rezultatas neatrodo pakankamai geras. Net ir sėkmingai užbaigus sudėtingą projektą, pasididžiavimo jausmas neateina – vietoj jo aplanko tik trumpas palengvėjimas, kad šį kartą pavyko išvengti klaidos, ir protas iškart pradeda ieškoti naujų trūkumų.
Trys vidinio kritiko kryptys: savigrauža, svetimi lūkesčiai ir kontrolė
Vidinis kritikas retai kalba vienu balsu. Pagal daugiamačio perfekcionizmo modelį reiklumas kasdienybėje dažniausiai pasireiškia per tris kryptis, kurios žmogaus profilyje gali susipinti skirtingomis proporcijomis.
1. Griežtas vidinis kritikas ir savęs spaudimas
Tai į save nukreipta reiklumo forma, kai žmogus pats sau tampa griežčiausiu teisėju ir prižiūrėtoju. Kiekvienas netikslumas, negrabiai pasakyta frazė susirinkime ar mažiau produktyvi diena išprovokuoja kaltinantį vidinį monologą. Protas įjungia selektyvų filtrą: dešimt puikiai atliktų užduočių nuvertinamos kaip savaime suprantamas minimumas, o viena smulki klaida analizuojama ir sukama galvoje dienų dienas. Žmogus su savimi mintyse kalba taip šiurkščiai, kaip niekada nekalbėtų su jokiu kitu žmogumi.
2. Baimė nuvilti kitus ir įvertinimo spaudimas
Antroji kryptis kyla iš nuolatinio jausmo, kad aplinkiniai – vadovai, klientai, tėvai ar partneris – iš jūsų visada tikisi tik maksimalaus rezultato. Kai vidinis saugumas priklauso nuo kitų pritarimo, bet kokia pastaba iš šalies išgyvenama labai skaudžiai. Dėl šios įtampos žmogui sunku pasakyti „ne“, pripažinti, kad kažko nežino, paprašyti pagalbos ar parodyti natūralų nuovargį.
3. Perteklinė kontrolė ir hiperatsakomybė
Trečioji kryptis pasireiškia tada, kai vidinis spaudimas išsilieja į išorę kaip reiklumas aplinkiniams. Tokiam žmogui sunku pasitikėti kolegų ar šeimos narių darbu, nes atrodo, kad kiti viską atlieka per lėtai, atmestinai ar netvarkingai. Vadovaudamasis taisykle „jei noriu, kad būtų padaryta gerai, turiu padaryti pats“, jis pradeda taisyti kitų darbus, smulkmeniškai kontroliuoja tarpinius žingsnius ir galiausiai visą atsakomybę už bendrą tvarką užsikrauna ant savo pečių. Tai trumpiausias kelias į fizinį išsekimą ir nuolatinę trintį santykiuose.
Perfekcionizmo kaina: kodėl baimė suklysti veda į atidėliojimą ir išsekimą
Iš šalies gali atrodyti, kad griežtas vidinis kritikas padeda išlaikyti discipliną, tačiau psichologijos tyrimai rodo priešingą tendenciją. Nuolatinė savikritika smegenims veikia kaip pavojaus signalas. Kai protas nuolat tikisi grėsmės ir klaidų, organizme kyla vidinė įtampa, kuri blokuoja kūrybiškumą, lankstų mąstymą ir gebėjimą ramiai spręsti problemas. Vienas ryškiausių šios įtampos padarinių yra glaudus perfekcionizmo ir darbų atidėliojimo ryšys.
Kai vidinis kritikas reikalauja, kad užduotis būtų atlikta tobulai iš pirmo karto, bet koks naujas darbas smegenims pradeda asocijuotis su grėsme suklysti ir patirti savigraužą. Siekdama apsaugoti žmogų nuo šio nemalonaus jausmo, psichika pradeda blokuoti veiksmą: žmogus atidėlioja darbų pradžią, užsiima antraeilėmis smulkmenomis arba be galo renka informaciją, kol galiausiai paskutinės minutės stresas priverčia veikti išsekimo sąskaita.
Jei norite geriau suprasti, kokie automatiniai mąstymo iškraipymai palaiko šią įtampą, verta atlikti mūsų proto spąstų ir mąstymo klaidų testą , o susidūrus su nuolatiniu darbų atidėliojimu – pasitikrinti savo profilį prokrastinacijos tipo teste .