Naršant elektroninėse parduotuvėse atrodo, kad kiekvienas pirkimas yra savarankiškas ir racionalus pasirinkimas. Realybėje kiekvienas mygtukas, spalvos kodas ir kainos pateikimo būdas yra suprojektuotas remiantis giliomis elgsenos ekonomikos žiniomis. Žmogaus smegenys, apdorodamos milžinišką informacijos kiekį, naudoja greitus mąstymo trumpinius (heuristikas). Tai artimi proto spąstai , kuriuos smegenys naudoja kasdien. Marketingo technologijos taikosi būtent į šiuos psichologinius mechanizmus, nesąmoningai nukreipdamos mūsų elgesį pardavėjui naudinga linkme.
Kainų iliuzijos: inkaravimas ir masalo efektas
Vienas stipriausių būdų paveikti pirkėją yra manipuliacija pradine informacija. Nobelio premijos laureatas, elgsenos ekonomikos pradininkas Danielis Kahnemanas šį reiškinį apibrėžė kaip inkaravimo efektą (angl. Anchoring), kurį plačiai analizuoja pirkimo psichologija . Žmogaus smegenys automatiškai užsifiksuoja ties pirmuoju pamatytu skaičiumi. Kai parduotuvėje matote perbrauktą 150 € kainą, o šalia ryškiai šviečiantį 70 € pasiūlymą, jūsų protas vertina ne tai, ar daiktas iš tiesų vertas 70 €. Jūs vertinate 80 € „laimėjimą“. Pradinis skaičius tampa inkaru, iškreipiančiu racionalų biudžeto vertinimą.
Kita plačiai naudojama kainodaros strategija yra masalo efektas (angl. Decoy Effect). Pirkėjui pateikiami trys variantai: pigus ir mažas, neproporcingai brangus vidutinis (masalas) bei tik šiek tiek už jį brangesnis didžiausias variantas. Masalo paskirtis niekada nebūna būti parduotam. Jo vienintelis tikslas – sukurti kontrastą, kad brangiausias pasirinkimas atrodytų kaip neabejotinai finansiškai protingiausias sprendimas.
Skubumas ir minios patvirtinimas
Psichologijos ir rinkodaros profesorius Robertas Cialdini savo klasikiniuose įtakos tyrimuose išskyrė du labai galingus ginklus: trūkumą ir socialinį įrodymą. Internetinėje prekyboje jie realizuojami per vizualinius svetainės elementus.
Tiksintys laikmačiai ir pranešimai „Liko tik 2 vienetai“ taikosi į vieną stipriausių žmogaus instinktų – praradimo baimę ( FOMO ). Evoliuciškai esame užprogramuoti greičiau reaguoti į grėsmę prarasti nei į galimybę gauti. Dirbtinis deficitas sukelia lengvą streso reakciją, kuri išjungia analitinį mąstymą ir priverčia greičiau spausti mokėjimo mygtuką.
Tuo tarpu socialinis įrodymas veikia per iššokančius pranešimus („Jonas ką tik nupirko šią prekę“) ir žvaigždučių reitingus. Kai abejojame savo sprendimu, smegenys ieško saugumo dairydamosi į kitus. Daugeliui pirkėjų tūkstančiai teigiamų atsiliepimų visiškai atstoja asmeninę produkto techninių specifikacijų analizę.