Daugelis dirbančiųjų yra patyrę būseną, kai sekmadienio vakarą apima nemalonus sunkumo jausmas, o pirmadienio rytą prireikia didžiulių valios pastangų vien tam, kad įjungtumėte kompiuterį. Kai darbo krūvis yra milžiniškas, tokia reakcija suprantama kaip nuovargis. Tačiau ką daryti, jei darbe viskas klostosi ramiai, užduotys pažįstamos atmintinai, vadovas nekelia streso, bet darbo dienos pabaigoje vis tiek jaučiatės visiškai išsekę? Tai signalizuoja apie karjeros stagnaciją – būseną, kai žmogus psichologiškai ir profesiškai išauga savo dabartinę poziciją.
Kas yra karjeros stagnacija ir lėtinis profesinis nuobodulys?
Visuomenėje plačiai kalbama apie emocinį perdegimą , kurį sukelia nuolatinis stresas, viršvalandžiai ir nerealistiški reikalavimai. Visgi organizacijų psichologai išskiria ir priešingą, ne mažiau žalingą reiškinį – lėtinį profesinį nuobodulį (angl. boreout). Šį terminą įvedę šveicarų tyrėjai P. Rothlinas ir P. Werderis nustatė, kad ilgalaikis iššūkių trūkumas, monotonija ir prasmės nebuvimas žmogaus psichiką sekina lygiai taip pat stipriai, kaip ir per didelis krūvis.
Su šiuo sindromu susidūręs specialistas savo darbus atlieka greitai ir mechaniškai, nes visas užduotis yra perpratęs iki smulkmenų. Kadangi likusį darbo laiką tenka imituoti užimtumą, atsiranda nuolatinė vidinė įtampa, kaltės jausmas ir baimė būti pastebėtam. Ilgainiui tai sukelia gilų profesinį nepasitenkinimą, cinizmą ir savivertės kritimą.
F. Herzbergo teorija: kodėl geras atlyginimas neapsaugo nuo sąstingio?
Darbuotojai, patiriantys karjeros stagnaciją, dažnai jaučiasi įstrigę vadinamuosiuose „auksiniuose narveliuose“. Jie turi gerą atlyginimą, patogų darbo grafiką, draugiškus kolegas, todėl jaučiasi kalti net galvodami apie darbo keitimą. Šį paradoksą tiksliai paaiškina psichologo Fredericko Herzbergo dviejų veiksnių motyvacijos teorija, kuri visus darbo aspektus skirsto į dvi grupes:
- Palaikomieji (higieniniai) veiksniai. Tai atlyginimas, fizinės darbo sąlygos, įmonės politika, santykiai su kolegomis ir darbo vietos saugumas. Kai šie veiksniai yra geri, darbuotojas nejaučia aktyvaus nepasitenkinimo ir neskuba išeiti iš darbo. Visgi patys savaime jie nesukuria ilgalaikės motyvacijos ir džiaugsmo.
- Motyvuojantys veiksniai. Tai prasmingo darbo turinys, asmeninis augimas, naujų kompetencijų įgijimas, savarankiškumas priimant sprendimus ir pasiekimų pripažinimas. Tik šių veiksnių buvimas skatina tikrąjį įsitraukimą ir energiją.
Karjeros stagnacija įvyksta tada, kai palaikomieji veiksniai yra puikūs, tačiau motyvuojantys – visiškai išnykę. Finansinis stabilumas sulaiko žmogų vietoje, bet vidinio augimo trūkumas pamažu griauna jo profesinį identitetą.
Pagrindiniai požymiai, kad išaugote savo poziciją
Laikiną fizinį nuovargį lengva supainioti su giliu profesiniu sąstingiu. Kad galėtumėte objektyviai įvertinti savo situaciją, atkreipkite dėmesį į keturis pagrindinius stagnacijos simptomus:
- Automatinis užduočių atlikimas. Darbe nebereikia pasitelkti kritinio mąstymo ar kūrybiškumo. Visas problemas sprendžiate remdamiesi senais šablonais, o per pastarąjį pusmetį neišmokote nieko, kas didintų jūsų vertę darbo rinkoje.
- Užimtumo imitavimas ir atidėliojimas. Paprastas užduotis sąmoningai ar nesąmoningai ištempiate visai dienai. Daug laiko praleidžiate naršydami internete ar tvarkydami antraeilius reikalus, tačiau vakare vis tiek jaučiatės pavargę nuo paties buvimo darbe. Jei delsimas tampa pagrindiniu darbo būdu, verta pažvelgti ir į prokrastinacijos tipus .
- Cinizmas ir emocinis atsitraukimas. Susirinkimų metu jums sunku išlaikyti dėmesį, o vadovų kalbos apie įmonės tikslus ar naujas iniciatyvas kelia ironiją ir abejingumą. Nebematote, kokią realią naudą kuria jūsų kasdienės pastangos.
- Atostogų efekto nebuvimas. Tai pats ryškiausias indikatorius. Jei po dviejų savaičių kokybiško poilsio grįžtate į darbą ir jau pirmąją ar antrąją dieną vėl pajuntate tą pačią apatiją bei prislėgtą nuotaiką, problema slypi pačioje darbo rolėje, o ne poilsio trūkume.
